O ar žinote – rytoj Atvelykis?
Ta proga jums – istorija. Vytautas Dvarčionis “Vaikų Velykos”
“Po šv. Velykų praėjo lygiai savaitė. Atvelykis, arba vaikų Velykos. Jau tikras pavasaris. Visu smagumu žydi kačiukai. Pageltusiuose jų žieduose dūzgia bitės. Pabaliuose kurkia varlės. Virš dirvono džiaugiasi pempė: “Gyvi! Gyvi!” Džiaugiasi ir vaikai. Kad po šv. Velykų dar labiau atšilo, kad krepšeliuose margučių dar liko. Galima vėl susibėgti už klojimo, ant aukštumėlės, kuri jau visai pradžiuvusi ir gražiai bežaliuojanti. Per vaikų Velykas vaikams juk nevalia namie tupėti. O vaikų kaip žvirblių. Ir kiekvienas su savais margučiais. Tomas jų atsinešė septynis, Adomukas – keturis, Rytis su Eglute – vienuolika, Kostas – šešis. Ir dar jis atsinešė beržo tošį margučiams ridinėti. Tą pačią, kaip ir aną sekmadienį, per Velykas. Beridinėjant margučius, visai įsidienoja. Kostas (jis vyriausias) nusiauna kojas ir užmauna sumirkusius batus ant dviejų į žemę įsmeigtų pagaikščių. Tegul džiūsta saulėje. Kosto pavyzdžiu paseka ir kiti vaikai.
– Tu, Adomai, apsiauk! – griežtai sako Kostas.
– Kodėl? – klausia Adomukas.
– Tau negalima basam. Tau nosis teka!
Adomėlis išsipučia nosį ir nė negalvoja apsiauti. Vaikams jau visai neberūpi margučiai. Visi bėgioja, šokinėja lyg užvesti. Nors kojos raudonos kaip žąsiokų. Bešūkaudami ir besistumdydami nė nepastebi, kaip už nugaros slėpdama rykštę atslenka Adomuko močiutė. Ji vis dar žiemą buria, su veltiniais ir stora vilnone skara apsigobusi vaikšto.
– Ak jūs, žalčiokai! Greičiau apsiaukit! O gal susirgt norit?
Ir jau rykštele mojuoja. Bet vaikai čiumpa savo batelius ir išbėgioja kaip kurapkiokai.”